- supuvėlis
- supùvėlis, -ė smob. (1) K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ; L 1. RtŽ, DŽ, Tl, Krš, Užv, Upn, Ldk, Skdt, Tr, Sb, LTR(Alks), Dglš, Jz, Žrm: Kas supuvęs, tas supùvėlis J. Supùvėles bulbas rinkom GrvT130. Kiaulė išskirsto bulbes: kur supuvėlìkė – paliekta Lkv. Gausit griūšikes tas supùvėles surinkt kiauliums Erž. Supùvėlius obuolius išmesk Mrj. Tokių supùvėlių kvietienių šiaudų da buvo Kp. Genys išrinko apušę tokią supùvėlę ir padarė tę lizdą (ps.) Lz. Šitiej supùvėliai trobesiai baigia griūt Jz. Ogi ir mano da supùvėlė toki [spinta] yr Slm. Tiej supùvėliai barščiai reikia išmest Šlvn. ^ Svečias nebuvėlis – reikia sūrio supùvėlio Trgn, Sdk, Sl. Svečiui nebuvėliui – sūris supùvėlis Erž. Mergom pieno, bernam supuvėlio šieno LLDI128(Žl). 2. N, I, BŽ97, Ser menk. niekam tikęs, apsileidęs žmogus: Ak tu supùvėli, nieko tu neišmanai! Vkš. Tylėk, boba supùvėlė! Ar da tu burbėsi?! JD460. Kuo greičiaus duok man valgyti, boba supuvėle! S.Dauk. O Marykė Jekei: – Eik, supùvėle! – taria K.Donel.
Dictionary of the Lithuanian Language.